Dainų šventei -100

Minint Dainų šventės 100 metų sukaktį, iš muziejaus rinkinių pristatoma virtuali paroda „Dainų šventei – 100“.

Pirmoji dainų šventė Lietuvoje surengta 1924 metais Parodų aikštėje, Kaune. Pirmąją dainų šventę iškilmingai atidarė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, kuris susirinkusius dalyvius pakvietė sugiedoti Tautišką giesmę. Pirmoji dainų šventė davė pradžią iki šiol itin svarbių tradicijų kūrimuisi. Dainų šventė tapo renginiu, kuris kviečia visus pasaulio lietuvius susiburti į dainų, šokių, folkloro, teatro dienas bei ansamblių ar kanklių koncertą. Per šimtmetį Dainų šventės išaugo iš dvi dienas trukusio renginio į savaitę apimančią, minias žmonių pritraukiančią tradiciją, kurioje susipina mūsų tautiškumo šaknys.

Norint, jog įvyktų Dainų šventė, reikia chorvedžių bei vadovų, kurie sustyguoja visą šventės eigą. Vienu pirmųjų 1924 m. Dainų šventės iniciatorių bei rengėjų tapo Juozas Žilevičius. Vargonininko kelią J. Žilevičius pradėjo Žemaitijoje, kur kartu vadovavo chorams bei dalyvavo lietuviškuose vakaruose. Vėliau, dalyvaudamas Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, kartu dėstė ir vaidybos bei chorvedžių muzikos mokytojų kursuose. Redagavo žurnalus „Muzikos menas“, „Muzika“. Dėstydamas Klaipėdos muzikos mokykloje, taip pat pastatė Miko Petrausko operečių, o su moksleiviais užrašė itin daug lietuvių liaudies dainų. 1927 m. Klaipėdoje surengė 1-ąją Mažosios Lietuvos dainų šventę ir buvo vienas iš iniciatorių. J. Žilevičiaus kūryba buvo įspūdinga lietuvių liaudies dainų bei giesmių gausa. Nors ankstyvoje J. Žilevičiaus kūryboje vyravo klasicistinė muzikos tematika, vėlesnėje pradėjo naudoti šiuolaikiškesnes muzikos raiškos priemones.

Juozas Naujalis – vienas svarbiausių Lietuvos kompozitorių ir chorinės muzikos pradininkų,  užėmęs ypatingą vietą Dainų šventės istorijoje. J. Naujalis, remiamas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus, muzikinį išsilavinimą įgijo studijuodamas Varšuvos muzikos institute. Baigęs institutą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno mažame provincijos miestelyje – Vabalninke. Vėliau dirbo Rietave bei Kaune. Būdamas Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus, kurie vėliau tapo mokykla. 1899 m. J. Naujalis slapta subūrė chorą „Daina“, kuris vėliau išaugo į „Dainos“ draugiją. Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną, kuriame platino savo lėšomis išleistus kūrinius. 1919 m. Kaune atidarė privačią muzikos mokyklą, kuri vėliau buvo suvalstybinta į pirmą aukštąją Lietuvos muzikos instituciją – konservatoriją. J. Naujalis buvo pirmosios Lietuvoje dainų šventės 1924 m. rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Puoselėjo tautinę tapatybę ir vienijo visus, kurie jaučia meilę lietuviškai muzikai.

Kitas garsus lietuvių kompozitorius ir muzikos pedagogas – Juozas Gruodis, kuris muzikos mokėsi pas Miką Petrauską. Nuo 1899 m. vargoninkavo Raguvėleje, Utenoje, Mintaujoje ir Alantoje, kur vadovavo chorams. Juozas Gruodis buvo 1928 ir 1930 metų Lietuvos dainų šventės rengėjas bei dirigentas. J. Gruodžio kūriniai temperamentingi, spalvingos harmonijos dažnai siejasi su lietuvių liaudies melodika ir ypač su sutartinėmis. Naudodamas naujoviškus muzikos raiškos priemonių elementus, savo kūriniais praturtino dainų šventes. J. Gruodis reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros puoselėjimo ir plėtojimo, o jo kūriniai dažnai skamba Dainų šventėse, įkvėpdami bendrystę bei tautinę dvasią.

Dar vieną ryškų pėdsaką Dainų šventės istorijoje paliko Lietuvos kompozitorius, dirigentas Konradas Kaveckas, kuris dirigavo Lietuvos dainų šventę 1946-1994 metais. Dar studijuodamas Prancūzijoje, Paryžiuje įkūrė lietuvių studentų ir darbininkų chorą. Kartu su Šv. Cecilijos draugija redagavo žurnalą „Vargoninkas“. Vėliau, 1940 m. su Jonu Bendoriumi įkūrė Vilniaus muzikos mokyklą. Lietuvos filharmonijos chore būdamas vyriausiu dirigentu dirigavo itin daug lietuvių kompozitorių kūrinių. K. Kavecko kūriniai vis dar dažnai girdimi Dainų šventėse, nes skatina puoselėti tautinę muziką.

Stasys Šimkus buvo Lietuvos kompozitorius ir dirigentas, kuris lankė kursus pas J. Naujalį. Labai mėgdavo dalyvauti lietuviškų vakarų veiklose, kuriose organizavo chorus bei koncertus. Muzikos žinias gilino Varšuvos muzikos institute, o vėliau Sankt Peterburgo konservatorijoje. Baigus konservatoriją vadovavo baltarusių bei lietuvių chorams. Lietuvių draugijos pasiūlymu išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų nuo karo nukentėjusiems šelpti. Būdamas JAV įvairiuose miestuose būrė lietuvių chorus bei rengė koncertus. Grįžęs aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje bei Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą. Stasys Šimkus buvo vienas pirmųjų dainų šventės dirigentų bei rengėjų. Stasio Šimkaus vokaliniai žanrai ne tik turėjo įtakos visai lietuvių dainos kultūrai, bet sujungė šimtus talentingų dalyvių ir dainų mylėtojų į vieną įspūdingiausių Lietuvos kultūros renginių.

Dainų šventės neįmanoma įsivaizduoti ir be chorų vadovų. Vienas žinomiausių chorų vadovų  – Leonas Kazimieras Ulevičius. L. K. Ulevičius jau atlikdamas karinę tarnybą buvo glaudžiai susijęs su muzika. Kariuomenėje L. K. Ulevičiui teko garbė vadovauti vyrų chorui bei groti styginiame orkestre. Grįžęs į Kazlų Rūdą ir palaikomas draugų, išvyko mokytis į J. Gruodžio muzikos technikumo stacionarą. Būdamas vos 24-ių, besimokydamas J. Gruodžio muzikos technikumo stacionare, 1959 m. pradėjo dalyvauti patriotinėje pogrindinėje jaunimo organizacijoje, kuri turėjo svarų tikslą – „<...> aiškinti Lietuvos žmonėms esamą politinę padėtį, gaivinti tautiškumą, skatinti juos atgauti prarastą laisvę ir nepriklausomybę iš rusiškų okupantų.“[1] Organizacijos susirinkimai vykdavo gamtoje, vis kitoje vietoje. Už dalyvavimą patriotinėje pogrindinėje veikloje buvo įskųstas ir pašalintas iš Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumo stacionaro. Šį muzikos technikumą baigė neakivaizdiniu būdu šiek tiek vėliau – 1967 metais. Po muzikos technikumo savo žinias gilino būtent muzikos kryptyje. L. K. Ulevičių dažnai buvo galima sutikti Dainų šventėse. Jis ruošė ne tik renginio repertuarą, bet buvo ir chorų vadovas.

[1] Janina Marijona Bartoševičienė ir Julija Benedikta Ulevičienė, Nutilo paukštis giesmininkas: Atsiminimai apie choro dirigentą, muzikos mokytoją ekspertą Leoną Kazimierą Ulevičių (Kaunas: leidykla LUTUTĖ, 2005), 10 psl.