Rinkinyje saugomi žurnalai, laikraščiai ir kiti leidiniai.
Leidinyje aptarti XX a. pradžios lietuviško švietimo, vaikų ugdymo, pedagoginės etikos klausimai. Leidėja – Felicija Bortkevičienė. Leidinio vedantį straipsnį „Trupinėliai apie praeities mokyklą“ parengė J. Kunabalietis. Tekstas skirtas ne senuosius mokytojus ir jų ydas smerkti, bet jaunajai mokytojų kartai, kad ji senųjų takais neitų... Citata: „Jaunas pedagogas – pilnas energijos vyras, užimdamas mokytojaus vietą, turėtų kūnu ir dvasia pasišvęsti savo priedermėms ir jas sąžiningai išpildyti, bet kur kas toli ne taip. Daugelis gal pasakys tai pavienė ypata tokia mažai tikusi. Ne, ne pavienė, ne tik dešimtimis galima suskaityti, bet šimtais. Pavyzdžiai tokie: mokytojai pradėję iš ryto 9 valandą pamokas, jau dešimtoje (valandoje) ant mostelėjimo raštininko ar viršaičio, ar kaimiečio žmogelio išslenka iš mokyklos ir mokinių akyse traukia smuklėn, kur ramiai prasėdi už žydo stalo apie 4 valandas, kartais ir daugiau. Ką vaikai veikia tuo tarpu? Visiems žinomas ir aiškus dalykas: vaikščioja ne kojomis, o galvomis, ūžia, kaukia visokiais balsais, tyčiojasi iš praeinančiųjų, vienas kitam galvas skaldo, akis svarbo. Vaikai be mokytojo žaisdami nežmoniškai sujudina dulkes iš visų pašalių, pakampių, aplink mokyklą išrodo kamuoliai dūmų. Toks reginys išgąsdina daugumą aplinkinių ramių gyventojų, kurie bėga su kibirais ir kitokiais įnagiais, manydami, būk mokyklą gaisras apsiautė. Aplinkiniai gyventojai neiškęsdami tokio mokinių judėjimo be užimtumo, išdrįsdavo kviesti mokytoją. Mokytojas, gi gerai įkaušęs, ar visai bent prisisiurbęs, pasitelkęs raštininkus, vargonininką, viršaitį smegčion puola mokyklon. Ir sunku išreikšti kas ten dedasi. Visi tie vyrai parodo, ką katras gali: kuriam vaikui užduoda žandan, tas kartais apkursta, kuriam linija surėžia, delnai kaip kepalai išsipučia, pirštai nutirpsta. Toliau eina plakimas rykštėmis. [...] Prasideda plaukų dulinimas, ausų draskymas, riksmas bei keiksmas pedagogo...“
