17 balandžio, 2020

Kleopatra

I a. pr. Kr., Senovės Egipto civilizacija

Manoma, kad parfumerijos ištakos slypi Senovės Egipte. Kvepalų pavadinimas (agliškai „perfume“) yra kilęs iš lotyniško – „per fumus“ „per dūmus“. Iš tiesų, seniausi pasaulio kvepalai buvo gaminami jau prieš 4000 metų smalkalų pavidalu iš dervų, prieskonių, džiovintų žolelių, vyno medaus ir kt. Šiais smilkalais buvo smilkomi plaukai ir drabužiai, kurie ilgam įsigerdavo dūmų kvapo.

Senovės Egipto kultūroje kvapai – ypatingai svarbi egiptiečių gyvenimo ir kultūros dalis, o kvepalai buvo žmogaus socialinio statuso išraiška. Stipriu aromatu galėjo kvepintis tik karalienė, o saldūs kvapai buvo skiriami dievams.

Jei Senovės Egipto parfumerijos menas turėtų atvaizdą, jis neabejotinai vaizduotų Kleopatrą, kuri be galo mėgo kvepintis, dievino rožes.

Gyva legenda apie tai, kad pučiant lengvam vėjeliui, Kleopatros kvepalai krantą pasiekdavo anksčiau, nei žmonės pamatydavo jos laivą, mat nuo jo dvelkdavo Damasko rožių kvapas, kuriuo buvo pakvepintos laivo burės.

Daugelis Senovės Egipte naudotų kvapiųjų medžiagų parfumerijoje naudojami iki šiol: jazminas, mira, frankincensas, lelijos, rožių aromatai Tuo metu kurtų aliejinių kvepalų pagrindinės sudedamosios dalys: alyvuogių aliejus, mira, cinamonas, kardamonas.

Šaltiniai:

Egiptologės Dora Godsmith paskaitos medžiaga „Kyphi kvepalų atkūrimas“, 2022 m.

https://perfumesociety.org/cleopatras-fragrance-finally-recreated/ žiūrėta 2023-08-23

https://perfumesociety.org/scented-snippets-fascinating-facts-from-the-history-of-fragrance/  žiūrėta 2023-08-23

Mandy Aftel “Essence and alchemy”, 2022

EN

Cleopatra perfume

Ancient Egyptian civilisation

1st century BC

Perfumery originated in Ancient Egypt. The name perfume is derived from the Latin ‘per fumus’ meaning ‘through smoke’. In fact, the world’s oldest perfumes were made as early as 4 000 years ago in the form of resins, spices, dried herbs, wine honey, etc. These incense sticks were used to incense hair and clothes, which absorbed the smell of smoke for a long time.

In ancient Egyptian culture, scents were an extremely important part of Egyptian life and culture, and perfume was an expression of a person’s social status. Only the queen could have a strong fragrance, and sweet scents were reserved for the gods.

If Ancient Egyptian perfumery had an image, it would undoubtedly depict Cleopatra, who was extremely fond of perfume and adored roses.

There is a legend that, in a light breeze, Cleopatra’s perfume reached the shore before people saw her ship, because it was filled with the scent of Damask roses, which perfumed the sails.

Many of the fragrances used in Ancient Egypt are still used in perfumery today: jasmine, myrrh, frankincense, lily of the valley, rose scents

Oil perfumes. The main ingredients are:

Olive oil, myrrh, cinnamon, cardamom.

Avicena

XI a., Arabija/Persija

Kol Europa išgyveno tamsiuosius Viduramžius,  arabų šalys mėgavosi filosofijos, literatūros, mokslo, medicinos Aukso amžiumi.

Avicena (Ibn Sina) – persų kilmės arabiškai rašęs filosofas, gydytojas, ankstyvosios medicinos tėvas, užrašęs Medicinos kanonus, kuriais medicina naudojosi net iki XVII a.

Manoma, kad arabai eterinius aliejus distiliavimo būdu išgaudavo dar VIII–IX a., o persų išminčius ir alchemikas Avicena šį distiliavimo garais procesą XI amžiuje ištobulino ir aprašė.

Sveikatinimuisi Avicena plačiausiai pritaikė rožių vandenį. Kvapai arabų kultūroje tuomet buvo neatsiejama kūno ir dvasios gerovės dalis. Islamo religija teigia, kad Pranašas pirmenybę teikia maldai, žmonoms ir kvapams. Rožių vanduo tebėra populiarus šventyklų valymui, asmens higienai ir maisto gaminime. Dėl itin didelės kvapiųjų augalų gausos arabijos šalyse, distliavimas neapsiribojo vien rožėmis.

XV a. augalų distiliavimo technologija atkeliavo į Europą: distiliavimo aparatai atsiranda kiekviename dvare ir vaistinėje, distiliuojami augalų vandenys kvepalams ir vaistams gaminti, aplinkai ir drabužiams kvepinti.

Distiliavimas iki šių dienų naudojamas kaip šiuolaikinės aromaterapijos pagrindas.

Šaltiniai:

Noah Gordon. “Gydytojas. Avicenos mokinys”, 2016

https://www.carrementbelle.com/blog/en/2022/03/30/the-mythical-cities-of-perfume/

EN

Avicena

Arabia/Persia

XI century

While Europe was going through the Dark Ages, the Arab world was enjoying a golden age of philosophy, literature, science and medicine.

Avicenna (Ibn Sina), a Persian-born Arabic philosopher, physician and father of early medicine, wrote the Canons of Medicine, which were used in medicine until the 17th century.

The Arabs thought to have extracted essential oils by distillation as early as the 8th and 9th centuries, and Avicenna, a Persian sage and alchemist, perfected and described the process of steam distillation in the 11th century.

Rose water was the most widely used by Avicenna for health purposes. Scents were then an integral part of the well-being of the body and spirit in Arab culture. The Islamic religion states that the Prophet favours prayer, wives and scents. Rose water is still popular for cleaning temples, personal hygiene and cooking. Due to the extreme abundance of aromatic plants in Arab countries, distillation was not limited to roses.

In the 15th century, the technology of distilling plants arrived in Europe, with distillation stills appearing in every manor house and pharmacy, distilling plant waters for perfumes and medicines, and for scenting the environment and clothes.

Distillation is still used today as the basis for modern aromatherapy.

Perfume: rose water

 

Vengrijos karalienės vanduo

Viduramžiai, Vengrija

Pasakojama, kad 1380 m. Vengrijos karalienei Elžbietai vienuolis padovanojęs kvapaus skysčio. Septyniasdešimtmetė valdovė nuolat skundėsi bloga sveikata, bet vos tik paragavusi šio skysčio nuoviro (tuo metu kvepalais ne tik kvepinosi, bet ir vartojo kaip vaistus į vidų), ji tuojau atgavo jėgas. Karalienė atrodė taip pajaunėjusi, kad Lenkijos karalius nedelsdamas paprašė jos rankos.

Istorijos šaltiniai tokios karalienės nemini, tad ši istorija labiau legenda nei tikrovė. Bet Vengrijos karalienės vanduo – iš tiesų egzistavo ir pasižymėjo tuo, kad tai pirmieji kvepalai Europoje, pagaminti su alkoholiu. Manoma, kad Vengrijos karalienės vandens atsiradimą lėmė jo dezinfekcinės savybės, kurios padėjo kovoto su buboniniu maru, 1346-1350 m. nusinešusiu gausybę europiečių gyvybių.

Pagrindinis Vengrijos karalienės vandens ingredientas – rozmarinas, taip pat čiobrelis, vynas,  o vėliau ir levanda, šalavijas, mairūnas, nerolis, citrina.

Kvepalų sudėtyje naudota: rozmarinas, bergamotė, levanda, frankincensas, kojakas.

Šaltinis: Fabjena Pavia „Kvepalų pasaulis“, 1998

EN

Queen of Hungary water

The Middle Ages

Hungary

In 1380, a monk gifted Queen Elizabeth of Hungary with a fragrant liquid. The septuagenarian ruler complained constantly of ill health, but as soon as she tasted a decoction of the liquid (at that time, perfume was not only used for perfume but also as an internal medicine), she immediately regained her strength. The Queen looked so animated that the King of Poland immediately asked for her hand.

History does not mention such a queen, so this story is more legend than reality. But the Queen of Hungary’s water did exist, and had the distinction of being the first perfume in Europe to be made with alcohol. Queen of Hungary’s water is believed to have been developed for its disinfectant properties, which helped fight the bubonic plague that killed many Europeans between 1346 and 1350.

Rosemary is the main ingredient in the Queen of Hungary’s water, along with thyme, wine and later lavender, sage, marjoram, neroli and lemon.

Composition of the perfume:

Rosemary, bergamot, lavender, frankincense, cognac

 

Barbora Radvilaitė

Renesansas, Lietuva

Barbora Radvilaitė savo vaikystę leido puošniame Radvilų dvare, Vilniuje, ant Neries kranto. Barboros namus supo obelų sodas, vyšnių alėjos, gėlynuose skendėjo tvenkiniai. Barboros tėvas – Jurgis Radvila – ėjo maršalkos pareigas Valdovų rūmuose, kurie tuo metu spindėjo prabanga ir Renesanso grožiu bei niekuo neatsiliko nuo kitų Europos dvarų.

Į ponų stalus tuomet buvo tiekiami tokie skanėstai kaip žali ir kepti vaisiai, taip pat iš pietų kraštų atvežtos razinos, migdolai, figos. Didikų virtuvėse buvo naudojami prieskoniai – pipirai, imbieras, šafranas, gvazdikėliai, cinamonas.  Mylimojo Žygimanto Augusto paliepimu Barborai Radvilaitei kasdien būdavo pristatoma labai brangių apelsinų (šiuos gražuolė labai mėgo) ir kriaušių. Žodžiu, ko Barbora norėdavo, tą ir gaudavo.

Be to, Barboros dėdė Mikalojus Radvila (Vilniaus vaivada), įsteigė Vilniuje greičiausiai pirmąją „laisvąją vaistinę“, kurioje buvo prekiaujama ir kvepalais. Tad Barbora Radvilaitė galėjo ne tik puoštis, bet ir kvepintis pagal to meto Europos madas.

Barbora Radvilaitė nėra tipiška Renesanso moteris, nes itin mėgo švaros apeigas, kai tuo metu Europoje didikai prausdavosi ne daugiau kaip keliskartus per metus. Barbora prausdavosi pašildyto vandens kubile ilgai ir dažnai. Šį įprotį iš mylimosios perėmė ir Žygimantas Augustas. Jis, motinos pastebėjimu, pamilęs Barborą, „įsimylėjo kvepalus ir vonią“. Tiesa, istorikė M. Matušakaitė savo studijoje pastebi, kad net pats Žygimantas Augustas stebėdavosi ilgomis mylimosios maudynėmis pirtyje.

Renesanso laikotarpiu kvepalai dažnai buvo nešiojami pomanderiuose – apvaliuose atidaromuose papuošaluose su skylutėmis, pro kurias sklido aromatas.

Kairėje: Osmoteque (Didžiausias pasaulyje kvapų archyvas, Versalis) publikuotas paveikslo frakmentas su Renesanso pomanderiu.

Dešinėje: Barboros paveikslas, kuriame prie diržo kabo pomanderis. Paveikslas tapytas 1547-1548 m. netrukus po Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės slaptų vestuvių. Manoma, kad Barbora tuo metu buvo nėščia.

Didikai tuo laikotarpiu dievina pirštines, tačiau jos siuvamos iš prastai apdirbtos odos, todėl skleidžia nemalonų kvapą, tiesiog dvokia, todėl šlakstomos stipriais kvepalais.

Deja, nėra išlikusios informacijos apie Barboros Radvilaitės kvepalus, kuriais ji kvepinosi savo klestėjimo laikais, bet pavyko aptikti kvepalų receptą, kuriuos jai pagamino daktaras, kuomet Barbora sunkiai sirgo ir net gulėdama ligos patale stengėsi spinduliuoti žavesį.

Prieš mirtį karalius buvo pažadėjęs žmonai pargabenti jos palaikus į Vilnių. Tą ir padarė. Kelionė truko beveik mėnesį. Pats karalius jojo raitas paskui karstą, o keliaujant per miestus, nulipdavo ir eidavo paskui kartą pėsčiomis. Birželio 23 d. Barbora Radvilaitė buvo palaidota Vilniaus katedros rūsiuose.

Sudedamosios dalys: gvazdikėliai, muskatas, kardamonas, ambra, dervamedis, muskusas, rožių ir levandų vanduo.

Šaltiniai:

Raimonda Ragauskienė “Barbora Radvilaitė”, 1999

Marija Matušakaitė Karalienė Barbora ir jos atvaizdai, 2008, “Versus aureaus”

Alfa.lt 2012-05-29 “Kaip Barbora Radvilaitė atrodytų šiandien“

Delfi.lt 2016-01-24 Kaip mirė gražiausia Lietuvos moteris (II) https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/kaip-mire-graziausia-lietuvos-moteris-ii-70193548 žiūrėta 2023-08-23

“Metalinės aprangos detalės ir papuošalai Vilniaus žemutinės pilies tyrinėjimų duomenimis“ https://www.ethnicart.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=308&Itemid=440&lang=lt  Žiūrėta: 2023-08-21

https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-37369-barbora-radvilaite-kodel-vyrai-kraustesi-del-jos-is-proto Žiūrėta: 2023-08-21

Большая, 1986 – Большая иллюстрированная энциклопедия древностей // Прага, 1986

EN

Barbora Radvilaitė
Renaissance, Lithuania

Barbora Radvilaitė spent her childhood in the magnificent Radvilas manor in Vilnius, on the banks of the Neris River. Barbara’s home was surrounded by an apple orchard, cherry tree avenues, and ponds in the flower gardens. Barbara’s father, Jurgis Radvila, was a marshal at the Palace of the Sovereigns, which at the time was resplendent with the splendour and beauty of the Renaissance, and was in keeping with other European mansions.

The tables of the lords were served with delicacies such as raw and fried fruit, as well as raisins, almonds and figs from the south. Spices such as pepper, ginger, saffron, cloves and cinnamon were used in noble kitchens. At the behest of her beloved Sigismund Augustus, Barbara Radvilaitė was presented daily with very expensive oranges (which she loved very much) and pears. In a word, whatever Barbora wanted, she got.

In addition, Barbara’s uncle Mikalojus Radvila (the governor of Vilnius) founded what was probably the first „free pharmacy” in Vilnius, which also sold perfume. Thus, Barbara Radvilaitė could not only dress up, but also smell like the European fashion of the time.

She was not a typical Renaissance woman, as she was particularly fond of cleanliness rituals, and in Europe at that time, noblemen did not bathe more than several times a year. Barbara took frequent and long baths in a tub of heated water. Sigismund Augustus picked up this habit from his beloved. He fell in love with Barbara, his mother remarked, and „fell in love with perfume and the bath”. In fact, the historian M. Matušakaitė notes in her study that even Sigismund Augustus himself marvelled at his beloved’s long baths.

During the Renaissance, perfume was often worn in pomanders – round, open jewellery with holes through which the scent could escape.

Left: A fraction of a painting of a Renaissance pomander published by Osmoteque (The World’s Largest Fragrance Archive, Versailles).

Right: a painting of Barbara with a pomander hanging from her belt. The painting was painted between 1547 and 1548, shortly after the secret wedding of Sigismund Augustus and Barbara Radvilaitė. It is believed that Barbara was pregnant at the time.

Gloves were adored by the nobility during this period, but they were made of poorly worked leather, which gave off an unpleasant smell, or even a stench, and so they were splashed with strong perfume.

Unfortunately, there is no surviving information about the perfume that Barbara Radvilaitė wore in her heyday, but I have found a recipe for a perfume that was made by a doctor when she was seriously ill and tried to radiate charm even when she was lying in bed.

Before his death, the King had promised to bring his wife’s remains back to Vilnius. He did so. The journey took almost a month. The King himself rode on horseback behind the coffin, and when passing through towns, he dismounted and walked once. On 23 June, Barbora Radvilaitė was buried in the cellars of Vilnius Cathedral.

Ingredients: cloves, nutmeg, cardamom, ambergris, tarweed, musk, rose and lavender water.

 

Mumtaz Mahal

XII a., Mogolų imperija (Indija)

XVII a. legendinė imperatoriaus Džachanšacho ir jo žmonos Mumtaz Mahal meilės istorija įkvėpė sukurti ne vieną meno kūrinį. Šiai istorijai dedikuoti ir garsieji Guerlain kvepalai „Shalimar“, bet šį kartą ne apie juos.

Prieš tampant imperatoriumi, dvidešimtmetis princas Khurramas turguje susipažino su jauna mergina, vardu Arjumand Banu. Sužavėtas jos grožio, jis vedė  šią nekilmingą merginą ir suteikė jai Mumtaz Mahal vardą, kas reiškė „rūmų brangakmenį“. Po vestuvių imperatorius ir Mumtaz buvo neišskiriami. Ji padovanojo Džachanšachui 13 vaikų ir mirė gimdydama 14-ąjį vaiką. Jai buvo 39 metai. Jos mirtis slėgė Džachanšachą ir imperatorius pastatė Tadžmahalą savo žmonos ir jų nemirtingos meilės atminimui.

Nepavyko aptikti tikslių receptų, kuo kvepinosi Mumtaz Mahal, tad kvepalai gimė išanalizavus to meto istoriją ir ypatingus indiškus kvepalus – atarus, kurie naudojami parfumerijoje iki šiol. Kai 1600-ųjų pradžioje buvo atrasta atarų gamybos technologija, „attar“ kvepalai buvo siejami beveik vien tik su rožių ataru, kuris pradėtas eksportuoti į Europą. Bet tik nedaugelis žinojo, kad be visame pasaulyje žinomo rožių ataro, Indija turėjo neįtikėtiną kvapiųjų žaliavų įvairovę, kurias distiliavo, ekstrahavo, maceravo arba išgavo enfliuražo būdu. Tad parfumeriams čia buvo prieinama gausybė kvapų ir esencijų.

Mumtaz Mahal gyveno kvapniame amžiuje, Mogolų imperijos epochoje, kada kraštas klestėjo. Mogolų imperatoriai ir princai dievino kvapus ir kvepalus, todėl skatino ir investavo į atarų gamybą bei jų eksportą. 1526 m. pradėtas plataus masto rožių ataro eksportas į Europą ir kitas šalis, o XVI-XIX a laikomas atarų gamybos Aukso amžiumi.

Kvepalai:

Pagrindinės natos: kardamonas, kedras, rožė, jazminas, vetiverija, degintos žemės ataras

Atarų gaminimo procesas: https://www.facebook.com/watch/?v=1779779619077701

EN

Mumtaz Mahal
12th century, Mughal Empire (India)

In the 17th century, the legendary love story of Emperor Jahanshah and his wife, Mumtaz Mahal, inspired many a work of art. Guerlain’s famous Shalimar perfume is dedicated to this story, but this time it’s not about them.

Before he became emperor, Prince Khurram, in his twenties, met a young girl called Arjumand Banu in a market. Captivated by her beauty, he married this unassuming girl and gave her the name of Mumtaz Mahal, which meant ‘jewel of the palace’. After the wedding, the Emperor and Mumtaz were inseparable. She gave Jahanshah 13 children and died giving birth to the 14th child. She was 39 years old. Her death weighed heavily on Jahanshah and the Emperor built the Taj Mahal in memory of his wife and their undying love.

The exact recipes for Mumtaz Mahal’s perfume could not be found, so the perfume was born from a study of the history of the time and the special Indian perfumes – atars – that are still used in perfumery today. When the technology of attar production was discovered in the early 1600s, ‘attar’ perfume was associated almost exclusively with rose attar, which was exported to Europe. But few knew that, in addition to the world-famous rose attar, India had an incredible variety of aromatic raw materials that were distilled, extracted, macerated or extracted by enfleurage. Perfumers here therefore had access to a wealth of fragrances and essences.

Mumtaz Mahal lived in a fragrant age, during the Mughal Empire, when the land was prosperous. The Mughal emperors and princes adored scents and perfumes and encouraged and invested in the production and export of atars. In 1526, the large-scale export of rose attars to Europe and other countries began, and the 16th and 19th centuries are considered to be the golden age of attar production.

Perfume:

Main notes: cardamom, cedar, rose, jasmine, vetiver, scorched earth attar

 

Liudvikas XIV

Barokas, Prancūzija

Nuo Renesanso laikų manyta, kad vanduo perneša marą ir kitas ligas. Tad žmonės beveik nesiprausė. XVII a kvepalai tampa labai populiarūs, tai galima pavadinti „išprotėjimu dėl kvepalų“. Deja, su higiena tai nėra susiję, greičiau – priešingai, kvepalai turėjo nustelbti aplinkos smarvę. Pudros ir kvapieji vandenys persunkia Karaliaus Saulės dvariškių veidus ir perukus. XVII a. galybė medžiagų, vartojamų kvepalams gaminti, pratutinama jazmino, rožių, tuberozų kvapais.

Vieni šaltiniai teigia, kad Karalius Saulė nemėgo praustis, bet kituose šaltiniuose rašoma, kad jis nemėgo tik daktarų išrašytų vonių, kurios buvo šaltos ir kvepėjo vaistinėmis žolėmis. Sakoma, kad po Versalio rūmais turėjo įsirengęs turkišką pirtį, kur nuo vaikystės leisdavo laiką su mama, o vėliau su meilužėmis.

Net jei karalius prausdavosi ir ne kasdien, bet tris kartus per dieną keisdavo baltinius. Skalbiniai, kaip ir visa kita rūmuose buvo gausiai kvepinama. Tik koridoriai dvokė išmatomis, nes 10 000 to meto Versalio gyventojų tualetų labai trūko.

Kas rytą Karalius prašydavo iškvepinti jo baltinius „Aqua Angeli“ (angelų vandeniu), kuriame muskatas, dervamedis, gvazdikėliai, benzoinas, alavijas ir rožių vanduo. Vakariniai karaliaus kvepalai dar buvo papildyti jazminų ir nerolio vandeniu su žiupsneliu muskuso. Šiame skystyje buvo išmirkomi baltiniai ir išdžiovinami.

Ilgainiui nuo stiprių kvapų Liudvikui XIV išsivystė alergija, ir gyvenimo pabaigoje galėjo mėgautis tik švelniu nerolio vandens aromatu, kuriuo kvepindavo savo drabužius ir kambarius.

Šaltiniai:

http://thisisversaillesmadame.blogspot.com/2019/09/the-perfumes-of-versailles.html

https://perfumesociety.org/history/louis-xiv-the-sweetest-smelling-king-of-all/

https://www.carrementbelle.com/blog/en/2019/10/30/perfume-renaissance/

EN

Louis XIV
Baroque, France

Since the Renaissance, water has been thought to carry plague and other diseases. So people hardly showered. In the 17th century, perfume became very popular, a phenomenon that could be described as „perfume madness”. Unfortunately, this is not related to hygiene, but rather the opposite: perfume was supposed to overpower the smell of the environment. Powders and scented waters permeate the faces and wigs of the courtiers of the King of the Sun. In the 17th century, the myriad substances used in perfume are enriched by the scents of jasmine, rose and tuberose.

Some sources say that King Sun did not like to bathe, but other sources say that he only disliked baths prescribed by doctors, which were cold and smelled of medicinal herbs. It is said that he had a Turkish bath under the Palace of Versailles, where he spent time with his mother and later with his mistresses from his childhood.

Even if the king didn’t wash every day, he changed his underwear three times a day. The linen, like everything else in the palace, was richly perfumed. Only the corridors stank of excrement, because the 10 000 inhabitants of Versailles at that time had very few toilets.

Every morning, the King would ask for his linen to be perfumed with Aqua Angeli (water of the angels), which contains nutmeg, tarweed, cloves, benzoin, aloe vera and rose water. The King’s evening perfume was further enhanced with jasmine and neroli water with a pinch of musk. The linen was soaked in this liquid and dried.

Eventually, Louis XIV developed an allergy to the strong scents, and at the end of his life he could only enjoy the delicate scent of the neroli water, which he used to perfume his clothes and his rooms.

 

Marija Antuanetė

Švietimo epocha, Prancūzija

Filosofijos ir revoliucijos epocha yra taip pat ir kvepalų suklestėjimo metas. Liudviko XV dvaras buvo vadinamas „Iškvepintu dvaru“, nes įvairiausius kvapus jame skleisdavo ne tik dvariškių veidai, bet ir jų drabužiai, vėduoklės, net jų baldai.

Šiame kvapniame amžiuje karaliavo Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė – prabangos ir išlaidumo simbolis. Karalienės garderobe ne tik prabangiausia apranga, bet gausybė kvepalų. Dėl karalienės  dėmesio varžėsi daugelis to meto parfumerių – be atlygio siųsdavo karalienei savo kurtus kvepalus, o pastaroji išsirinkdavo jai labiausiai patinkančius ir jiems išleidavo didžiules sumas. Marijos Antuanetės kvepaluose dominuoja gėlės, o tai reikšmingas kvepalų virsmas po Liudviko XIV kvepalų.

Karališkoji šeima nujautė revoliucijos nuotaikas, tad 1791 m. nusprendė bėgti iš Paryžiaus. Šiai kelionei Marija Antuanetė itin kruopščiai ruošėsi ir dar prieš išvykdama išsiuntė milžinišką siuntą kvepalų ir kosmetikos priemonių. Šios priemonės buvo oficialiai įvardintos kaip dovana seseriai Madam Campan į Briuselį, bet iš tikrųjų karalienė negalėjo išsiskirti su savo mylimom kosmetikos priemonėm ir siekė jomis apsirūpinti bene visam likusiam gyvenimui. Jos mėgiami parfumeriai Fargeon ir Haubigant gavo tokio dydžio užsakymus, kad neturėjo pakankamai žaliavų jiems skubiai įvykdyti.

XVIII a. kvapiosios medžiagos laikytos įvairiausių formų induose. Aromatizuotu tualetiniu vandeniu sudrėkinta kempinė dedama į paauksuoto metalo indus. Skysti kvepalai pilami į grakščius Liudviko XIV stiliaus flakonus. Prancūzijoje 1765 m. įkurta Bakara stiklo manufaktūra gamino vien kvepalų flakonus. Jų krištolo dirbiniai netruko išgarsėti, jų šlovė dar neišblėso iki šiol. XVIII a. yra neseserų, mažų dėžučių, kuriuose laikomi kvapieji aliejai, epocha. Be mažo piltuvėlio flakonams pildyti į neseserus dėti pieštukai, dantų šepetėliai ir net „liežuvio gremžtukai“.

Vienas iš Marijos Antuanetės parfumerių Jean-Louis Fargeon sukūrė kvepalus Parfum du Trianon, kurie turėjo priminti karalienei jos mylimų rūmų aromatą. Kurdamas šiuos kvepalus, jis aprašė ir sudėtines dalis bei jų reikšmę kvepaluose:

• Apelsinmedžio žiedai (nerolis) – balti tvirti žiedai, pripildyti aromato ir gaivos, tarsi zefyras ar vaiko bučinys.
• Levanda naudojama sušvelninti nerolio aromatą.
• Pridėjo savo spausto citrinų ir bergamočių aliejaus, kuris turėjo būti karalienei pažįstamas, todėl sukelti jaukius prisiminimus.
• Galiausiai – lašelis galbanumo, kuris iškėlė žalią kvepalų natą ir sujungė viršutinę ir širdies natas. Šį kvapą parfumeris pajunta kaskart sulaužęs žolės stiebą, o karalienei jis reikštų etiketo sulaužymą ir sielos išlaisvinimą bei pakilimą aukščiau pasaulio taisyklių.
• Netrukus pasireiškia irisas, kuris graikų mitologijoje siejamas su Dzeusu. Iriso potėpis praturtina kvepalus „stebuklingomis dulkėmis“, kurios tarsi aureolė apgaubs karalienę. Iriso kvapas skleidė šilumą ir suteikė kvepalams maloningą aromatą. Parfumeris žinojo, kad irisas pastirpins ir kvapiųjų našlaičių aromatą, kurį karalienė taip mėgo.
• Našlaičių aromatas – šviežias ir spontaniškas, kaip pati karalienė jaunystėje. Tapusi karaliene, turėjo išmokti slėpti savo tikrąją prigimtį ir pasitelkti visas savo gudrybes, tad buvo miela prisiminti praeitį. Be to, sakoma, kad našlaičių aromatas atgaivina prisiminimus apie praeities meiles.
• Širdies natoje parfumeris išmoningai įkomponavo tuberozą, kuri turėjo simbolizuoti triumfą, galią ir stimuliuoti erotiškumą.
• Visą kompoziciją apjungia ambra ir muskusas, kurie suteikia jausmingumo, animalistinio užsidegimo, o benzoinas – šilumos ir ilgalaikiškumo.

Šis tvyrantis ore aromatas turėjo būti tarsi slaptos meilės antspaudas.

Kvepalų natos: galbanumas, nerolis, bergamotė, irisas, rožė, tureroza, levanda, benzoinas, kvapioji našlaitė, ambra, labdanas.

Šaltinis:

Elisabeth de Feydeau, „A scented palace. The secret history of Marie Antuanette‘s perfumer“, 2018

EN

Marie Antoinette
Age of Enlightenment, France

The age of philosophy and revolution is also the heyday of perfume. Louis XV’s court was known as the „Perfumed Court” because it was not only the faces of the courtiers that gave off all sorts of scents, but also their clothes, their fans and even their furniture.

Louis XVI and Marie Antoinette reigned in this fragrant age, a symbol of luxury and extravagance. The Queen’s wardrobe not only included the most sumptuous clothes, but also an abundance of perfumes. Many perfumers of the time competed for the Queen’s attention by sending her perfumes they had created without payment, and she would choose the perfume she liked best and spend huge sums on it. Marie Antoinette’s perfumes are dominated by flowers, a significant transformation from Louis XIV’s perfume.

Sensing the mood of revolution, the royal family decided to flee Paris in 1791. Marie Antoinette had prepared for this trip with great care, sending a huge consignment of perfumes and cosmetics before she left. These were officially designated as a gift for Madame Campan’s sister in Brussels, but in reality, the Queen could not part with her beloved cosmetics and was determined to provide herself with them for the rest of her life. Her favourite perfumers, Fargeon and Haubigant, received orders of such a size that they did not have enough raw materials to fill them quickly.

In the 18th century, fragrances were stored in a variety of containers. A sponge moistened with scented toilet water is placed in gilded metal containers. Liquid perfumes are poured into graceful Louis XIV-style flasks. The Bakara glass manufactory, founded in France in 1765, produced only perfume bottles. Their crystalware soon became famous and their fame has not faded to this day. The 18th century is the era of the nesessera, the small boxes that hold fragrant oils. In addition to a small funnel to fill the bottles, pencils, toothbrushes and even ‘tongue scrapers’ were placed in the nesessera.

Jean-Louis Fargeon, one of Marie Antoinette’s perfumers, created Parfum du Trianon to remind the Queen of the scent of her beloved palace. In the course of creating this perfume, he also described the ingredients and their role in the perfume:

• Orange blossom (neroli) – white, firm blossoms filled with fragrance and freshness, like a marshmallow or a child’s kiss.
• Lavender is used to soften the aroma of neroli.
• She added her own squeezed lemon and bergamot oil, which must have been familiar to the Queen and therefore evoked cosy memories.
• Finally, a drop of galbanum, which brought out the green note of the perfume and combined the top and heart notes. This is the scent that the perfumer smells every time he breaks a blade of grass, and for the Queen it would mean breaking etiquette and freeing her soul and rising above the rules of the world.
• Soon thereafter, the iris, which in Greek mythology is associated with Zeus, appears. The Iris undertone enriches the perfume with ‘magic dust’ which will envelop the Queen like a halo. The scent of Iris radiated warmth and gave the perfume a pleasant aroma. The perfumer knew that the iris would also enhance the scent of the scented orphans that the Queen loved so much.
• The orphan scent is fresh and spontaneous, like the Queen herself in her youth. When she became Queen, she had to learn to hide her true nature and use all her wiles, so it was lovely to remember the past. And the scent of orphans is said to bring back memories of past loves.
• On the heart note, the perfumer ingeniously added tuberose to symbolise triumph, power and stimulate eroticism.
• Ambergris and musk combine to give a sensual, animalistic fervor, while benzoin adds warmth and longevity.

This aroma in the air must have been like the seal of a secret love.

Notes: galbanum, neroli, bergamot, iris, rose, turmerose, lavender, benzoin, pansy, ambergris, labdanum.

 

Napoleonas Bonapartas

Švietimo amžius, Prancūzija

Didžioji Prancūzijos Revoliucija buvo didelis sukrėtimas parfumeriams, kurie neteko didelės dalies savo kientų, kurie dėl represijų paliko šalį arba gyveno tremtyje. Tačiau parfumerijos padangėje atsirado odekolonas. Bene žymiausas odekolno gerbėjas – Napoleonas Bonapartas, suvartodavęs po 50 buteliukų per mėnesį – jis ne tik kvepinosi, bet ir lašindavo jo ant cukraus gabalėlių.

Napoleonas Bonapartas dievino odekolono gaivą, šlakstydavo juo pečius ir sprandą. Jam ypač patiko rozmarino – vienos iš pagrindinių sudedamųjų dalių – aromatas, kuris jam priminė gimtąją Korsiką. Kasdien tarnas ištrindavo imperatorių nuo galvos iki kojų Žano Marijos Farino pagamintu odekolonu. Parfumeris net sukūrė ritinėlio pavidalo flakoną, kurį imperatorius įsidėdavo į aulinius batus.

Žanas Marija Farina sakė: „Atradau kvapą, kuris man primena pavasario rytmetį Italijoje, kalnų narcizus ir apelsinmedžių žydėjimą po lietaus“. Parfumeris gamino kvepalus pagal stebuklingą receptą, kurį man pavyko atrasti, bei itin rūpinosi eterinių aliejų kokybe. Farina žinojo, kad tik aukščiausios kokybės aliejai sukurs tobulą kvapą, todėl skrupulingai testuodavo kiekvieną aliejaus partiją ir duodavo nurodymus eterinių aliejų tiekėjams apie augalų priežiūrą, rinkimą ir distiliavimą.

Napoleonas žavėjosi ir savo žmonos „eau naturel“ („natūralus vanduo“, turima galvoje natūralus kvapas). Grįždamas iš mūšio pasiųsdavo žmonai žinutę, „Nesiprausk, po aštuonių dienų aš grįšiu pas tave“. Bet nepamiršdavo jai nupirkti ir kvepalų su jazminais, kuriuos ji labai mėgo.

Žozefina jautė potraukį stipriems kvapams, ji vadinta pamišėle dėl muskuso. Jos kambarys Malmezone buvo taip stipriai persismelkęs įvairiausių kvapų – muskuso, civeto, vanilės, ambros, kad net po septyniasdešimt metų juos dar buvo galima užuosti. Ne kartą imperatorius yra išbėgęs iš Žozefinos buduaro, nes jam atrodė, kad stinga oro.

Po Napoleono valdymo pasibaigė natūralios parfumerijos era, buvo sukurtos pirmosios sintetinės kvapų molekulės, kvepalų gamyba ženkliai keitėsi, buvo sukurta gausybė naujų kvapų, kurie naudojami iki šiol.

Kvepalai: odekolonas.

Kvepalų sudėtyje naudota: rozmarinas, citrina, bergamotė, nerolis, kedras, laimas, petitgreinas.

Šaltiniai:

Fabjena Pavia „Kvepalų pasaulis“, 1998

Bernhard Kuhlmann, „‘Jedenfalls schmeckt Eau de Cologne besser als Petroleum’,” Oh! De Cologne. Die Geschichte des Kölnisch Wasser, ed. Werner Schäfke (Cologne: Wienand, 1985) 9-52, p. 27.

https://perfumesociety.org/history/napoleon-josephine-and-a-giant-bill-for-cologne/

EN

Napoleon Bonaparte
Age of Enlightenment, France

The French Revolution was a major shock for perfumers, who lost a large part of their clients to repression or exile. However, cologne has entered the perfumery scene. Napoleon Bonaparte was perhaps the most famous fan of cologne, consuming 50 bottles a month, not only to perfume himself but also to sprinkle it on sugar lumps.

Napoleon Bonaparte adored the freshness of cologne, splashing it on his shoulders and neck. He particularly liked the aroma of rosemary, one of the main ingredients, which reminded him of his native Corsica. Every day, a servant would rub the Emperor from head to toe with cologne made by Jean-Marie Farinas. The perfumer even created a scroll-shaped bottle which the Emperor would slip into his shoes.

Jean-Marie Farina said: „I have discovered a scent that reminds me of a spring morning in Italy, of mountain daffodils and orange blossom after the rain”. The perfumer made the perfume according to a magical recipe that I discovered and took great care with the quality of the essential oils. Farina knew that only the highest quality oils would create the perfect scent, so she meticulously tested each batch of oil and gave instructions to the essential oil suppliers on the care, harvesting and distillation of plants.

Napoleon also admired his wife’s „eau naturel” („natural water”, meaning natural smell). When he returned from battle, he would send his wife a message saying, „Don’t shower, I’ll be back to you in eight days”. But he did not forget to buy her some jasmine perfume, which she loved.

Josephine had a taste for strong scents and was known as a musk freak. Her room in Malmaison was so permeated with all sorts of scents – musk, civet, vanilla, ambergris – that even seventy years later you could still smell them. On more than one occasion, the Emperor has escaped from Josephine’s boudoir because he thought he was out of breath.

After Napoleon’s reign, the era of natural perfumery came to an end, the first synthetic fragrance molecules were developed, perfume production changed dramatically and many new fragrances were created and are still in use today.

Perfumes: cologne.

Fragrance used: rosemary, lemon, bergamot, neroli, cedar, lime, petitgrain.