Sovietų okupacijos metais Lietuvoje LSSR Konstitucijos 96 straipsnis skelbė, kad piliečiams suteikiama tikėjimo laisvė, bet iš tiesų šios laisvės nebuvo. Tikintieji buvo persekiojami, mokyklose reiškėsi agresyvus propagandinis ateizmas. Parengta speciali metodika kaip kovoti su religingais moksleiviais, kaip naikinti „klerikalinį elementą“. Tikintys moksleiviai buvo pajuokiami ir kritikuojami specialiai tam rengiamose vakaronėse, taip pat buvo verčiami elgtis prieš savo valią (priverstinai stoti į politines organizacijas – nuo spaliukų iki komjaunuolių). Bažnyčioje pastebėtas mokinys ar mokytojas turėdavo aiškintis mokyklos kolektyvo susirinkime, o mokytojui už nusižengimą grėsė atleidimas iš darbo. Katalikų bažnyčia viena pirmųjų pasipriešino šiems žmogaus teisių pažeidimams – juos fiksavo, leido ir platino religinę, sovietų nusikaltimus demokratijai atskleidžiančią literatūrą, per pamokslus ir slaptuose susirinkimuose mokė puoselėti tautines ir religines vertybes.
Viena reikšmingiausių visuomenės informavimo ir lavinimo priemonių, demaskuojanti sovietinę propagandą ir Vakarų pasauliui suteikianti žinias apie okupuotą Lietuvą, ir buvo nuo 1972 m. pogrindyje pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kurios pirmasis numeris pasirodė lygiai prieš 50 metų – 1972 m. kovo 19 d. Padedant išeivijos atstovams, Sovietų Sąjungos disidentams, Kronika pasiekdavo Vakarų pasaulį. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomos 1974–1992 išeivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis išleistos „Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos Rėmėjų“ ir „Lietuvos Kronikos Sąjungos“ kronikos. 1974 m. knygoje, kurioje pristatomos 1972–1973 m. Lietuvos kronikos, „leidėjų žodžio“ skiltyje rašoma: „1972–73 metais pro Uždangą prasiveržė į laisvąjį pasaulį pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – gyvos, persekiojamos tautos religinių ir tautinių įvykių dokumentas.“