Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną Lietuvos švietimo muziejus pristato Edvardo Levinsko rankraštį „Žagarės žydų tragedija“.

E. Levinskas (1893–1975) – pedagogas, Levo Tolstojaus raštų vertėjas esperantininkas. E. Levinskas dirbo mokyklų inspektoriumi iki 1941 m., kuomet Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija. Švietėjas prieštaravo naujosios valdžios pažiūroms ir pasitraukęs iš pareigų persikėlė gyventi į Žagarę. Šis šiaurės Lietuvos miestas nuo seno išsiskyrė savo gausia žydų bendruomene. Žagarėje žydai pradėjo kurtis dar XVIII a. pr. čia jie pradėjo užsiimti įvairiais verslais, greitai gavo leidimą statytis maldos namus, kurių skaičius tarpukariu išaugo iki 8. 1923 m. iš 4 730 miesto gyventojų apie 2 000 buvo žydų kilmės. Deja, bet Žagarės žydų bendruomenei nepavyko išvengti tragiškų Holokausto įvykių. Dar 1941 m. vokiečių okupacinė valdžia pradėjo suiminėti vietos žydus, buvo įkurtas Žagarės getas, į kurį keldinti žydai iš visos apylinkės. Lemtinga buvo 1941 m. spalio 2 d., kuomet masinių žudynių metu čia buvo sušaudyti daugiau kaip 3 000 žydų kilmės asmenų.

E. Levinskas, gyvendamas Žagarėje buvo čia vykusių žudynių liudininkas. Savo akimis matytus įvykius pedagogas užfiksavo 1964 m. rašytame rankraštyje „Žagarės žydų tragedija“, kurį skaitydami turime galimybę iš amžininko perspektyvos pažvelgti į šiuos kruvinus 1941 m. įvykius. E. Levinskas pasakoja apie ilgą ir turtingą vietos žydų istoriją. Rankraščio autoriaus teigimu pastarieji ištisus šimtmečius taikiai ir darniai sugyveno su vietos lietuviais bei latviais, ko pasekoje, į valdžią atėjus vokiečiams vietiniai negalėjo patikėti pastarųjų veiksmais. Savo prisiminimuose E. Levinskas daug dėmesio skiria SS vadovaujamų budelių žiaurumui, vietos gyventojų išgyvenimams ir jų tuomet jaustam bejėgiškumui. Minėdamas lemtingus spalio 2 d. įvykius E. Levinskas rašo: „Visą tą dieną tik ir girdėjosi šūviai, baisūs riksmai ir širdį veriantis beviltiškas raudojimas“. Vis dėlto, didžiausią įspaudą pedagogo atmintyje paliko po įvykdytų žudynių saugumiečių dainuotos linksmos dainos. „Ta daina man pasirodė baisesnė už visas pergyventas baisybes. „Kas gi čia dabar“? XX amžius, civilizacija, kultūra, ir po nužudymo nekaltų žmonių linksma daina! Ir ją dainuoja žudikai... Man labai, labai buvo gaila visų čia nužudytų, bet man pagailo ir tų nelaimingų jaunų žudikų, kurie po tokio baisaus nedorovingo darbo gali dainuoti linksmą dainą“.

Negalėdamas susitaikyti su esamais įvykiais E. Levinskas su šeima savo namuose priglaudė iš Šiaulių geto pabėgusias Batya Trusfusienę (Trusfus) ir Rūtą Jofaitę (Ruth Yoffe). Nepaisant žydų gelbėjimo, tarybinė valdžia neigiamai žiūrėjo į E. Levinsko vokišką kilmę ir 1945 m. jį kartu su visa šeima ištrėmė į Tadžikiją. Čia jis palaidojo savo žmoną ir seserį ir 1955 m. į Lietuvą sugrįžo tik su sūnumi Leonu. Vis dėlto, pedagogo drąsa, laikui bėgant, neliko užmiršta ir 2012 m. jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.