by LSIM SIMONAS DAUKANTAS
1793–1864
„NEŠĘS Į LIETUVOS GYVENIMO TAMSIĄ NAKTELĘ MOKSLO IR KULTŪROS MINTIES ŽIBINTĄ“
Simonas Daukantas. Alenos (Elenos) Janulaitienės-Jurašaitytės piešinys iš knygos „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ priešlapio atvarto.
Simonas Daukantas, kaip ir Mikalojus Daukša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Jonas Mačiulis-Maironis yra tautos dvasinė stiprybė, „tautinės DNR“ branduolys. Jie nedyla iš istorinės atminties. Į juos gręžiamasi iššūkių ir sukrėtimų laikais. Jie yra simboliai. Pirmųjų kategorijos figūros. Simonas Daukantas – pirmasis istorikas parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai, pirmasis lietuvių kultūros istorikas, kalbos novatorius. S. Daukanto palikimas mums yra jau kasdieniais tapę žodžiai, tokie kaip: valstybė, vietovė, laikrodis, būdvardis.
Virtuali paroda – „Simonas Daukantas (1793–1864). Nešęs į Lietuvos gyvenimo tamsią naktelę mokslo ir kultūros minties žibintą“, skirta pirmojo lietuviškai rašiusio istoriko atminimui. Parodoje pristatomos muziejinės vertybės iš Lietuvos švietimo muziejaus Leidinių rinkinio. Tai publikuoti Simono Daukanto darbai, jo kūrinių pakartotiniai leidimai, kūrybos tyrinėjimai, XX a. mokyklinės bibliotekos pavyzdžiai. Be vertingų lotynų ir lietuvių kalbų vadovėlių išleistų Sankt Peterburge „Prasma lotynų kalbos“ ir „Abėcėla lietuvių kalnėnų ir žemaitiu kalbos“, parodoje plačiau pristatoma Giršo Rutenbergo parengta S. Daukanto gyvenimo ir darbų studija „Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas“, kurios viena vaizdingo teksto ištrauka panaudota ir šios parodos pavadinime.
Vilniaus universiteto rūmai ir Šv. Jonų bažnyčia. Pilypo Benua paveikslo atvaizdo fragmentas (iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“).
Didysis žemaitis ir lietuvis – Simonas Daukantas, mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos mokyklose. Po, šiandien jau legenda tapusio jo žygio pėsčiomis iš Žemaitijos į Vilnių, 1814 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją. Mokslus tęsė Vilniaus universitete, kur studijavo klasikinę filologiją, vėliau teisę ir istoriją.
Daukantas yra Vilniaus universiteto „elitinio“ laiko figūra. Tuo metu universitete studijavo Simonas Stanevičius, Adomas Mickevičius, Juozapas, Aleksandras, Dominikas Cezarijus Chodzkos, Kajetonas Nezabitauskis-Zabitis, Vincentas Smakauskas ir kiti. Dėstė – tikras mokslininkų žvaigždynas: Gotfrydas Ernestas Grodekas, Mykolas Bobrovskis, Joachimas Lelevelis, Ignas Danilavičius, Juzefas Jaroševičius, Ignas Onacevičius, beje, pirmasis išskyręs Lietuvos istoriją iš bendros visuotinės istorijos kurso Vilniaus universitete, ir kiti. Išskirtiniu stropumu, gana pavyzdingu mokymųsi ir ryžtingu charakteriu pasižymėjęs jaunuolis (S. Daukantas), dar besimokydamas universitete, remdamasis Motiejumi Strijkovskiu, Albertu Vijūku-Kojalavičiumi ir kitais autoriais, parašė svarbiausią istorinį veikalą – „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.) – vadinamą pirmąja Lietuvos istorija lietuvių kalba.
Igno Onacevičiaus portretas. V. M. Radzigos litografijos pagal K. Žukovskio piešinį atvaizdo fragmentas (iš albumo „Vilniaus universitetas dailėje“) .
I. Onacevičius darė didelę įtaką S. Daukanto kūrybai.
Įkvėptas naujos istoriografinės mokyklos, akcentuojančios pirminių šaltinių svarbą, kritišką jų vertinimą, įvykių kontekstą S. Daukantas tęsė mokslinius Lietuvos istorijos ir lituanistikos tyrimus. Dirbant archyvuose Rygoje ir Peterburge (Sankt Peterburgas, Rusija), jam pavyko prieiti prie retų lituanistinių šaltinių.
Stebinantis kūrybinis Simono Daukanto universalumas ir produktyvumas 1834–1854 metais. Jis rinko ir sudarė žemaičių pasakų, dainų, patarlių, priežodžių rinkinius, žodynus, parašė maldaknygę, lietuvių ir lotynų kalbos vadovėlius, vertė iš lotynų kalbos. Bet svarbiausia, tobulino, pildė ir, nuolat moksliškai atnaujinama – moderninama lietuvių (žemaičių) kalba, parengė istorinius veikalus: „Istorija žemaitiška“ (1838 m.); Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.); „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850–1854 m.).
KŪRYBA
SIMANAS DAUKANTAS. DARBAY SENUJU LITUWIU YR ŻEMAYCZIU 1822.
Spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai. Kaunas, 1929 m.
Lietuvos istoriją rašydamas S. Daukantas rėmėsi Motiejaus Stryjkovskio, Alberto Kojalavičiaus-Vijūko, Nikolajaus Karamzino, kitų istorikų darbais.
„SIMANAS DAUKANTAS. DARBAY SENUJU LITUWIU YR ŻEMAYCZIU 1822“. Antraštinis lapas.
Spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas Biržiškai. Kaunas, 1929 m.
Pirmosios Lietuvos istorijos „Darbay senuju Lituwiu yr žemaycziu“, parašytos lietuvių kalba, autorius S. Daukantas, šiais laikais neretai vadinamas Lietuvos Herodotu, pratarmėje sakė:
„Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėkos, lygia dalia kaip kita išdailinta kalba. Dėl togi viliuosi, jog man taikūs skaitytojai, kaipo pirmam rašytojui toje kalboje, dovanos visus mano apsirikimus; ant galo, jei jie mane lygins nors su romėnų Papiriusu, aš ir tuo džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmasis tarp lietuvių gudriems vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau“.
Ši pirmoji lietuvių kultūros istorija vienintelis S. Daukanto istorinis darbas išspausdintas jam gyvam esant. Muziejuje saugomas 1935 m. Jurgio Talmanto spaudai parengtas leidinys su skaitytojui teikiamu daukantiškos ir šiuolaikinės lietuvių kalbos žodynėliu.
„Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių išrašė pagal senovės raštų Jokūbas Laukys“. Petrapilis (Sankt Peterburgas, Rusija), 1845 m.
XIX a. atskiromis dalimis publikuotas dar vienas S. Daukanto istorinis veikalas atskleidžia autoriaus ryžtą populiarinti istorijos mokslą, žinias apie tautos praeitį žemaitiškai ir lietuviškai skaitančių, žmonių tarpe. Pratarmėje autorius apgaili sudėtingą neturtėlio (jo paties) dalią – prieigą prie istorinių šaltinių, prie bibliotekų ir dokumentų lobynų.
„Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovēje paraszyti per Simoną Daukantą, philosophijos magistrą, 1850 metuose. Išleista per J. K. Kauniszkį“. Pirmas (Jono Kriaučiūno) leidimas, 1893 m.
Mokymo priemonę sudaro lotyniškas raidynas (su skaitymo metodika), pabaigoje pateikiami slavų bažnytinės kalbos raidynai.
Knygos tekstai – maldos, katekizmas,
pasakėčios, didaktinės istorijos, patarlės.
Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos / Abėcėlė lietuvių-kalnėnų ir žemaičių kalbos. Petrapilis (Sankt Peterburgas, Rusija), 1842 m.
Prasmą łotinû kałbos / paraszę K.W. Myle. Petrapilie, 1837 m.
1837 m. išleistame lotynų kalbos vadovėlyje, kuris yra ir kaip lietuvių kalbos gramatika, prakalboje S. Daukantas dėsto, jog lotynų kalba esanti labai reikalinga tiems, kas į kunigus rengiasi stot, vaistininku, ar gydytoju būt, ir dar tiems kas į šio pasaulio „gudrinčius ir išminčius trokšta išsikelti“.
Vadovėlyje S. Daukantas užsimena apie lietuvių, žemaičių ir lotynų kalbų artumą, lygina kalbų sandarą.
S. Daukantas. Žemaičių pasakos. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947 m.
Leidinį iliustravo dailininkas Vytautas Banys.
Milžiniškas S. Daukanto indėlis renkant ir fiksuojant lietuvių ir žemaičių tautosaką: dainas, patarles, priežodžius, anekdotus.
Jis pirmasis Lietuvoje aktualizavo pasakos žanrą etnokultūroje. Rinko ir užrašė buitinių, gyvulinių, stebuklinių pasakų.
AKTUALUMAS
Kūryboje S. Daukantas panaudojo daug naujos terminijos. Prakalboje „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovēje“ rašo:
„Žodžius svetimus įsimaisziusius į musų kalbą iszmecziau o į jų vietą tikrus lietuviszkus žodžius pastacziau, kad praszalaitis skaitydamas musų knigas netartu musų tautą esanczią sanmiesziniu visokių tautų“.
Minėdami S. Daukanto jubiliejinius metus, jo pionierišką veiklą istorijos, etnokultūros, lingvistikos baruose, liberalios, tautiškai romantizuotos kūrybos, prieinamos kiekvienam lietuviui, aktualumą, pabrėžė ne vienas XX a. mokslininkas, kaip antai: Augustinas Janulaitis, Mykolas Biržiška, Giršas Rutenbergas, Meilė Lukšienė, Vytautas Merkys, Saulius Žukas ir kiti. Dr. M. Lukšienė teigė, kad S. Daukanto kūryba vertingiausia ne moksliniu, bet grožinės kūrybos aspektu (Simonas Daukantas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1955 m.)
Jau šių dienų tyrinėjimuose mokslininkai dr. Giedrius Subačius, dr. Roma Bončkutė diktuoja naujas S. Daukanto kūrybos vertinimo tendencijas, tikslinamos Daukanto kūrinių sukūrimo datos, terminologijos specifika, daukantiškos kalbos raida ir tikroji tekstų prasmė. Naujai žvelgiama į XIX a. švietėjo politinės minties ir kūrybinės veiklos sferą. Štai dr. Saulius Pivoras teigia, kad: „Pozityvi laisvė, įsipareigojimas dalyvauti sprendžiant svarbiausius politinės bendruomenės klausimus S. Daukantui yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Kiekvienas laisvas žmogus turi tame dalyvauti. Tai neabejotinai aktualu ir dabar“ (cituota iš: https://www.bernardinai.lt/s-daukanto-tikslas-tautines-savimones-formavimas/).
Augustinas Janulaitis. „Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai“.
Atspausta iš periodinio leidinio „Lietuvių tauta“. M. Kuktos spaustuvė, 1913 m.
G. Rutenbergas. „Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas“. Su prof. Mykolo Biržiškos prakalba. Iš vokiečių kalbos išvertė Justas Baltrušaitis. Kaunas, 1922 m.
Knygos prakalboje M. Biržiška plačiai apžvelgia žydų kilmės autoriaus tiriamąjį darbą apie Simoną Daukantą: „[...] G. Rutenbergas yra Lietuvos žydas. Pirmas žydas, kuris ne tik susidomėjo mūsų tautiniu judėjimu (turime jų ir daugiau), bet ir pasiryžo tuo savo tyrinėjimu įnešti savo indėlį mūsų tautos kultūron. Šiuo pastaruoju žvilgsniu man itin įdomu buvo pažinti jo raštas ir pasverti, kiek kitos tautos šviesuolis įėjęs mūsų kultūron [...] įstengs suprasti bei pajusti mūsų tautinę kultūrą, mūsų kovą dėl savo tautinio veido. Mažmožius teišskyrus, man rodos, kad jam tatai pilnai pavykę. Skaitydami jo raštą pasimirštame ne lietuvį jį parašius. Tatai rodo, jog Lietuvos žydų visuomenei valstybiniu žvilgsniu vis labiau lietuvėjant, ne per sunku bus jos šviesuomenei arčiau susipažinti, susiartinti ir paremti ne tik mūsų valstybinės, bet ir tautinės pastangos“.
G. Rutenbergas – teisės mokslų daktaras, spaudos darbuotojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos juriskonsultas, gimė Papilėje 1901 m. XX a. žydų holokaustas neaplenkė ir šio lietuvių kultūroje pasižymėjusio autoriaus. G. Rutenbergas mirė Dachau konclageryje 1941 m.
Giršas Rutenbergas. Ištrauka iš knygos: „Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas“. Kaunas, 1922 m.
„Dabar jau nesiginčijama, kad Daukantas dirbęs sunkiais nejaukiais metais ir nešęs į Lietuvos gyvenimo tamsią naktelę mokslo ir kultūros minties žibintą, buvo lietuvių atgimimo pranašas ir pirmas inteligentas už tą kovojantis. [...] Praėjo virš pusės šimtmečio nuo Daukanto mirties. Didelio mokslininko svajonės virsta tikrenybėn. Tik jis pats, pirmasis kovotojas už lietuvių tautinę kultūrą ir jos atgimimo pranašas, kažkodėl pamirštas. [...] Tik vėjas diena iš dienos klabenasi į jo kapą [...] o lipančios į kapų piliakalnį Ventos bangos kažką šnabžda, pasakodamos ilgą ilgą atsiminimą apie Simano Daukanto ypatingą gyvenimą.“
Simonas Daukantas. „Rinktiniai raštai“. Vilnius, 1955 m. Sudarytoja – Meilė Lukšienė, tekstą paruošė Zigmas Zinkevičius, viršelio Antanas Kučas.
Daktarė Meilė Lukšienė leidinio prakalboje rašo: „S. Daukanto reikšmė XIX a. pirmosios pusės laikotarpio lietuvių literatūros ir apskritai kultūros raidoje yra didžiulė. Savo įvairių sričių darbais, savo troškimais daugeliu atvejų jis išreiškė anos epochos pažangiųjų Lietuvos žmonių idėjas. Jis pirmasis Lietuvos istorikas, rašęs lietuvių tautai jos gimtąja kalba. Visuose jo raštuose jaučiamas siekimas pakelti nacionalinę savigarbą, įsąmoninti paprastą žmogų, kad socialinė ir politinė laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė, ir kad kova dėl jos yra kiekvieno pareiga“.
Jono Zenkevičiaus Simono Daukanto portreto kopijos atvaizdas knygoje „Simonas Daukantas. Rinktiniai raštai“. Vilnius, 1955 m.
Leidinyje paskelbti Simono Daukanto kūriniai:
„Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, „Dainės žemaičių“, „Pasakos masių“, „Pasakos Fedro“, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, kalbos“, „K. Nepotas. Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, „J. H. Kampė. Rubinaičio Pelūzės gyvenimas“, „Parodymas kaip apynius auginti“, „Pamokymas apie auginimą taboko“, „Bičių knygelė", „Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių“, „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“, „Ugnies knygelė“, „Sėjamosios pašaro žolės“, „Pamokslas, kaip girias kirsti“.
„Simonas Daukantas. „Raštai“. T. I ir II“. Vilnius, 1975 m. Leidinio dailininkas Antanas Kučas.
Mokyklinės bibliotekos leidiniai: „Iš Simano Daukanto raštų. Mokinio biblioteka“.
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952 m.
„Simonas Daukantas. Mokinio biblioteka“, 1958 m. ir 1960 m.
ATMINTIS
Jono Zenkevičiaus XIX a. viduryje sukurto Simono Daukanto portreto kopija. XX a. II p. Kauno dailės darbų gamybinis kombinatas „Dailė“.
Simono Daukanto vardu pavadintos Lietuvos miestų ir miestelių gatvės, aikštės, svarbiausia jų – prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Vilniuje. Atminimo įamžinimui sukurta medalių, pašto ženklas, skulptūrinių kompozicijų. Pagerbiant žymų Vilniaus universiteto auklėtinį vienas iš kiemelių universiteto Filologijos fakulteto teritorijoje pavadintas S. Daukanto vardu, o XX a. 8 dešimtmetyje Romano Kazlausko sukurtas S. Daukanto horeljefas pasveikina praeinančius. 1928 metais skulptorius Vincas Grybas sukūrė paminklą S. Daukantui, kuris 1930-aisiais atidengtas Papilėje – Lietuvos tautinio atgimimo ideologo paskutinėje kūrybos ir gyvenimo vietoje.
1993 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nacionalinę valiutą – litą, 100 litų kupiūros nominalo averse, pagal dailininko Ryčio Valantino projektą (naudojant XIX a. viduryje dailininko Jono Zenkevičiaus nutapyto S. Daukanto portreto pavyzdį), buvo pavaizduotas žymusis švietėjas.
2019 m. keli S. Daukanto rankraščiai įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Vlado Žuklio sukurta Simono Daukanto skulptūra Lietuvos švietimo muziejaus ekspozicijoje.
E. Butkevičiaus fotografijos fragmentas
Virtualią parodą parengė Lietuvos švietimo muziejaus muziejininkė Gabija Mackevičiūtė