Spalio 14-ąją dieną minime 250-ąsias Edukacinės komisijos įkūrimo metines

Nors XVIII amžiaus pabaiga Lietuvos istoriografijoje neretu atveju siejama su Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžiu, politine suirute ir krašto nuosmukiu, tačiau, kaip bebūtų keista, būtent skaičiuodama paskutiniuosius savo atodūsius valstybė sugebėjo pasiekti tuo metu pasaulinio lygio laimėjimų. Siekiant išgelbėti žlungančią šalį reikėjo imtis kardinalių reformų, o švietimas buvo identifikuotas kaip viena iš esminių sferų, kuri galėjo pasitarnauti šiuo tikslu. Tai lėmė, jog 1773 m. spalio 14 d. buvo patvirtintas Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio projektas dėl Jėzuitų ordino mokyklų turto perėmimo ir administravimo valstybės lygmeniu. To rezultate ATR Seimo ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio inciatyva buvo sukurta Edukacinė komisija – pirmoji Europoje institucija, kuri savo funkcijomis ir įgaliojimais galėtų būti prilyginama švietimo ministerijai.

Nors komisija veikė vos 21-erius metus, per tokį trumpą laiko tarpą ji sugebėjo iš esmės reformuoti šalies švietimą. Komisijos dėka iš Bažnyčios perimtas švietimas buvo supasaulietintas ir modernizuotas, imta kurti vientisa, valstybinė švietimo sistema. Institucija rūpinosi mokymo programų kardinaliu atnaujinimu. Jis buvo vykdomas remiantis Šviečiamojo amžiaus principais, pasitelkiant iškiliausių to meto filosofų John‘o Locke‘o, Jean‘o-Jacques‘o Rousseau ir David‘o Hume‘o idėjomis. Tai lėmė, jog mokyklose vyraujantį religinį mokymą pakeitė moksliniai dalykai, kaip matematika, fizika, pradėta mokyti higienos, įvestas privalomasis rašymas, o praktikoje vis rečiau vartojamą lotynų kalbą pakeitė lenkų ir prancūzų kalbos, pradinėse mokyklose neliko suvaržymų lietuvių kalbos mokymui. Pirmą kartą atkreiptas dėmesys į mokyklos vadovėlių standartizavimą. Šiam tikslui pasiekti komisija 1775 m. įsteigė Vadovėlių rengimo draugiją. Jos dėka išleista 30 vadovėlių ir pagalbinių knygų, kurių autoriai buvo žymūs švietėjai ne vien iš Lenkijos, bet ir Vakarų Europos. Apie šių vadovėlių kokybę liudija ir tai, kad dalis jų buvo tebenaudojami net ir tarpukario Lenkijoje. Komisija taipogi suprato kvalifikuotų mokytojų svarbą. Jie buvo identifikuoti kaip naujosios švietimo sistemos „stuburas“, turėjęs faktiškai įgyvendinti Edukacinės komisijos užsibrėžtas įvykdyti reformas. 1775 m. pradėjo dirbti tuo metu itin moderni Vilniaus mokytojų seminarija, kuriai buvo pavesta aprūpinti greitai besiplečiantį parapinių mokyklų tinklą mokytojais, ugdytais pagal Šviečiamojo amžiaus principus.

Edukacinės komisijos veiklos rezultatai tapo akivaizdūs ATR netekus valstybingumo. Reformuota švietimo sistema padarė įtaką ištisai kartai, kuri net ir po valstybės žlugimo neprarado savo identiteto ir vedina Apšvietos dvasios uoliai dirbo siekdami susigrąžinti laisvę. Nenuostabu, kad pastebima dalis XIX a. pr. Žemaitijos tautinio atgimimo bei 1831 m. sukilimo dalyvių savo išsilavinimą gavo būtent Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose. Edukacinės komisijos dėka švietimas tapo vis prieinamesnis žemiausiems visuomenės sluoksniams, knygos nustojo būti prabangos simboliu, nuosekliai kilo krašto raštingumas, o Apšvietos idėjų formuotas naujas žmogaus ir piliečio suvokimas be jokios abejonės buvo vienas iš esminių faktorių formuojantis moderniai lietuvių tautai.

Lietuvos švietimo muziejuje saugomi Edukacinės komisijos 1778–1786 metų mokyklų vizitacijų ataskaitų, darbinių posėdžių protokolų ir nutarimų sąvadai (28, 29, 38 sąsiuviniai). Jie parengti lenkų istoriko, archyvaro ir bibliografo Teodor‘o Wierzbowski‘o (Teodor Wierzbowski (1853–1923)) XX a. pradžioje. Knygos išleistos Varšuvoje 1913 ir 1914 metais. Minėdami 250-ąsias Edukacinės komisijos įkūrimo metines, dalijamės muziejuje saugomų leidinių vaizdais.