Muziejuose saugoma istorija, prisiminimai. Vienos istorijos yra daugiau žinomos, kitos – lieka tik muziejų saugyklose. Minint Lietuvos universiteto 100-metį, Lietuvos švietimo istorijos muziejus dalijasi saugomais prisiminimais apie šios įstaigos kūrimąsi ir gyvavimą. Muziejuje saugomi eksponatai nesudaro vientiso pasakojimo, tačiau atskleidžia primirštas, o galbūt dar niekam nežinomas Lietuvos universiteto gyvavimo akimirkas. Parodoje pristatomi įvairūs sveikinimai universiteto įkūrimo/atidarymo proga, raštai, fotografijos, studentų dokumentai ir kiti eksponatai.
Lietuvos visuomenė, atgavusi laisvę reikšti mintis, pasirenka visuotinio gėrio kelią – didžiulis noras ugdyti savo jaunus žmones, suteikti jiems galimybę tobulėti, nepaisant materialinės ir fizinės bazės trūkumo:
1920 m. sausio 27 d., dabartiniame Kauno Maironio universitetinės gimnazijos pastate (Gimnazijos g. 3), iškilmingai atidaryti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos. Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių tik 244 – turintys brandos atestatus. Paskaitas skaitė daugiau kaip 40 dėstytojų, tokių, kaip: Mykolas Biržiška, Vincas Čepinskis, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas, Tadas Ivanauskas, Augustinas Janulaitis, Vladas Lašas, Pranas Mažylis, Stasys Šalkauskis ir kiti.
1922 m. vasario 16 d., reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus, atidarytas Lietuvos universitetas Kaune:
„Lietuvos Universitetas. The University of Lithuania“, Kaunas, 1923 (1930 II K 2480)
Lietuvos universiteto senatas 1924–1925 m. Kaunas (29640 III F 5448) Sėdi iš kairės: Mykolas Biržiška, Petras Avižonis, Pranciškus Būčys, Pranas Jodelė, Petras Leonas. Stovi iš kairės: Zigmas Žemaitis, Antanas Purėnas, Vladas Lašas.
Ministrų kabineto nutarimų (protokolo) nuotrauka universiteto atidengimo klausimu (F.IV.-A 89/29)
Lietuvos universitete dėstė iškiliausi to meto lietuvių visuomenininkai: Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Mykolas Römeris, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Levas Karsavinas, Stasys Šalkauskis, Tadas Ivanauskas, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis ir kiti. Skaityti paskaitų taip pat buvo kviečiami ir specialistai iš užsienio. Vienas tokių asmenų – filosofas Vosylius Sezemanas, 1923 m. pakviestas į Lietuvos universitetą vadovauti Filosofijos katedrai. Dirbdamas Kaune jis parašė brandžiausias savo studijas gnoseologijos, logikos, estetikos, etikos, antikos ir naujausios filosofijos istorijos srityse. V. Sezemanas spausdino savo darbus įvairiuose Europos leidiniuose, tačiau tuo pat metu jis domėjosi ir įsiliejo ir į Lietuvos filosofinį ir kultūrinį gyvenimą. Lietuva jam tapo antrąja tėvyne, čia jis rado palankias sąlygas dirbti mokslinį darbą, rašyti ir kurti. V. Sezemano „Logika“ (1928 m.) bei „Estetika“ (1970 m.) pripažinti kaip vieni svarbiausių Lietuvos filosofijos veikalų.
Studijos anuomet nebuvo lengvos – daugelis studentų turėdavo derinti darbą su studijomis, dažnai trūko reikiamų vadovėlių paskaitoms. Sudėtinga situacija buvo ir su studentų materialinėmis galimybėmis studijuoti – kai kuriems iš jų stipendijos buvo vienintelis kelias į mokslą.
Nežinomo studento prisiminimai apie studijas Lietuvos universitete: „Nelengva būdavo po šešių valandų darbo įstaigoje ir trumpos pertraukos sėsti į studento suolą.“ (F.IV.-A 89/18) 1/2
Nežinomo studento prisiminimai apie studijas Lietuvos universitete: „Nelengva būdavo po šešių valandų darbo įstaigoje ir trumpos pertraukos sėsti į studento suolą.“ (F.IV.-A 89/18) 2/2
Studento Prano Lapatinsko prašymas skirti stipendiją (F.IV.-A 89/49)
Rektoriaus prof. Stasio Šalkauskio siūlymas dėl stipendijų perskirstymo (F.IV.-A 89/50)
Per du tarpukario dešimtmečius universitetas paruošė sąlyginai nedidelį absolventų skaičių – 3790 (https://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2009/12/61.pdf). Leidinyje „Studentų balsas“ paaiškinama, kodėl merginos, įstojusios į universitetą, neretai jo nebaigdavo. Pirmiausia, tai buvo didelis finansinis iššūkis merginai, savarankiškai, be tėvų paramos, tęsti studijas. Jei pavykdavo įveikti tai – antroji kliūtis, kaip įvardijama straipsnyje – šeimos židinio sukūrimas. Straipsnyje iškeliama ir trečioji kliūtis:
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomi Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos studijų studentės Viktorijos Pavasarytės dokumentai iliustruoja situaciją, kuomet studentė nusprendžia baigti studijas anksčiau laiko ir pasirenka pedagogės kelią.
Nelengvas studentų gyvenimas buvo iliustruojamas ir karikatūromis (F.IV.-A 89/42)
„Studentų balsas“, 1932, Nr. 6 (F.IV.-A 89/41)
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomi eksponatai apie Lietuvos universitetą atspindi sudėtingą tarpukario visuomenės gyvenimą, kuomet laisvę atgavusi visuomenė siekė didesnio gėrio visiems, nors neturėjo tam reikalingos nei materialinės, nei fizinės bazės. Nepaisant to, dėstytojai ne tik ugdė jaunąją kartą, bet ir patys tobulėjo, kūrė brandžiausius savo karjeros veikalus. Nedidelis universiteto absolventų skaičius neparodo tikrosios situacijos – nors dalis studentų nebaigdavo studijų, tačiau mokslas neliko užmirštas – sužinotos/išmoktos žinios buvo perduodamos toliau.
Virtualią parodą parengė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė Eglė Pupalaigienė.
