Simonas Daukantas, kaip ir Mikalojus Daukša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Jonas Mačiulis-Maironis yra tautos dvasinė stiprybė, „tautinės DNR“ branduolys. Jie nedyla iš istorinės atminties. Į juos gręžiamasi iššūkių ir sukrėtimų laikais. Jie yra simboliai. Pirmųjų kategorijos figūros. Simonas Daukantas – pirmasis istorikas parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai, pirmasis lietuvių kultūros istorikas, kalbos novatorius. S. Daukanto palikimas mums yra jau kasdieniais tapę žodžiai, tokie kaip: valstybė, vietovė, laikrodis, būdvardis.

Virtuali paroda – „Simonas Daukantas (1793–1864). Nešęs į Lietuvos gyvenimo tamsią naktelę mokslo ir kultūros minties žibintą“, skirta pirmojo lietuviškai rašiusio istoriko atminimui. Parodoje pristatomos muziejinės vertybės iš Lietuvos švietimo muziejaus Leidinių rinkinio. Tai publikuoti Simono Daukanto darbai, jo kūrinių pakartotiniai leidimai, kūrybos tyrinėjimai, XX a. mokyklinės bibliotekos pavyzdžiai. Be vertingų lotynų ir lietuvių kalbų vadovėlių išleistų Sankt Peterburge „Prasma lotynų kalbos“ ir „Abėcėla lietuvių kalnėnų ir žemaitiu kalbos“, parodoje plačiau pristatoma Giršo Rutenbergo parengta S. Daukanto gyvenimo ir darbų studija „Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas“, kurios viena vaizdingo teksto ištrauka panaudota ir šios parodos pavadinime.

Didysis žemaitis ir lietuvis – Simonas Daukantas, mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos mokyklose. Po, šiandien jau legenda tapusio jo žygio pėsčiomis iš Žemaitijos į Vilnių, 1814 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją. Mokslus tęsė Vilniaus universitete, kur studijavo klasikinę filologiją, vėliau teisę ir istoriją.

Daukantas yra Vilniaus universiteto „elitinio“ laiko figūra. Tuo metu universitete studijavo Simonas Stanevičius, Adomas Mickevičius, Juozapas, Aleksandras, Dominikas Cezarijus Chodzkos, Kajetonas Nezabitauskis-Zabitis, Vincentas Smakauskas ir kiti. Dėstė – tikras mokslininkų žvaigždynas: Gotfrydas Ernestas Grodekas, Mykolas Bobrovskis, Joachimas Lelevelis, Ignas Danilavičius, Juzefas Jaroševičius, Ignas Onacevičius, beje, pirmasis išskyręs Lietuvos istoriją iš bendros visuotinės istorijos kurso Vilniaus universitete, ir kiti. Išskirtiniu stropumu, gana pavyzdingu mokymųsi ir ryžtingu charakteriu pasižymėjęs jaunuolis (S. Daukantas), dar besimokydamas universitete, remdamasis Motiejumi Strijkovskiu, Albertu Vijūku-Kojalavičiumi ir kitais autoriais, parašė svarbiausią istorinį veikalą – „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.) – vadinamą pirmąja Lietuvos istorija lietuvių kalba.

Įkvėptas naujos istoriografinės mokyklos, akcentuojančios pirminių šaltinių svarbą, kritišką jų vertinimą, įvykių kontekstą S. Daukantas tęsė mokslinius Lietuvos istorijos ir lituanistikos tyrimus. Dirbant archyvuose Rygoje ir Peterburge (Sankt Peterburgas, Rusija), jam pavyko prieiti prie retų lituanistinių šaltinių.

Stebinantis kūrybinis Simono Daukanto universalumas ir produktyvumas 1834–1854 metais. Jis rinko ir sudarė žemaičių pasakų, dainų, patarlių, priežodžių rinkinius, žodynus, parašė maldaknygę, lietuvių ir lotynų kalbos vadovėlius, vertė iš lotynų kalbos. Bet svarbiausia, tobulino, pildė ir, nuolat moksliškai atnaujinama – moderninama lietuvių (žemaičių) kalba, parengė istorinius veikalus: „Istorija žemaitiška“ (1838 m.); Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.); „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850–1854 m.).

Kūryba

Lietuvos istoriją rašydamas S. Daukantas rėmėsi Motiejaus Stryjkovskio, Alberto Kojalavičiaus-Vijūko, Nikolajaus Karamzino, kitų istorikų darbais.

Pirmosios Lietuvos istorijos „Darbay senuju Lituwiu yr žemaycziu“, parašytos lietuvių kalba, autorius S. Daukantas, šiais laikais neretai vadinamas Lietuvos Herodotu, pratarmėje sakė:

Ši pirmoji lietuvių kultūros istorija vienintelis S. Daukanto istorinis darbas išspausdintas jam gyvam esant. Muziejuje saugomas 1935 m. Jurgio Talmanto spaudai parengtas leidinys su skaitytojui teikiamu daukantiškos ir šiuolaikinės lietuvių kalbos žodynėliu.

XIX a. atskiromis dalimis publikuotas dar vienas S. Daukanto istorinis veikalas atskleidžia autoriaus ryžtą populiarinti istorijos mokslą, žinias apie tautos praeitį žemaitiškai ir lietuviškai skaitančių, žmonių tarpe. Pratarmėje autorius apgaili sudėtingą neturtėlio (jo paties) dalią – prieigą prie istorinių šaltinių, prie bibliotekų ir dokumentų lobynų.

Mokymo priemonę sudaro lotyniškas raidynas (su skaitymo metodika), pabaigoje pateikiami slavų bažnytinės kalbos raidynai.
Knygos tekstai – maldos, katekizmas, pasakėčios, didaktinės istorijos, patarlės.

1837 m. išleistame lotynų kalbos vadovėlyje, kuris yra ir kaip lietuvių kalbos gramatika, prakalboje S. Daukantas dėsto, jog lotynų kalba esanti labai reikalinga tiems, kas į kunigus rengiasi stot, vaistininku, ar gydytoju būt, ir dar tiems kas į šio pasaulio „gudrinčius ir išminčius trokšta išsikelti“.

Vadovėlyje S. Daukantas užsimena apie lietuvių, žemaičių ir lotynų kalbų artumą, lygina kalbų sandarą.

Milžiniškas S. Daukanto indėlis renkant ir fiksuojant lietuvių ir žemaičių tautosaką: dainas, patarles, priežodžius, anekdotus.

Jis pirmasis Lietuvoje aktualizavo pasakos žanrą etnokultūroje. Rinko ir užrašė buitinių, gyvulinių, stebuklinių pasakų.

AKTUALUMAS

Kūryboje S. Daukantas panaudojo daug naujos terminijos. Prakalboje „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovēje“ rašo:

Minėdami S. Daukanto jubiliejinius metus, jo pionierišką veiklą istorijos, etnokultūros, lingvistikos baruose, liberalios, tautiškai romantizuotos kūrybos, prieinamos kiekvienam lietuviui, aktualumą, pabrėžė ne vienas XX a. mokslininkas, kaip antai: Augustinas Janulaitis, Mykolas Biržiška, Giršas Rutenbergas, Meilė Lukšienė, Vytautas Merkys, Saulius Žukas ir kiti. Dr. M. Lukšienė teigė, kad S. Daukanto kūryba vertingiausia ne moksliniu, bet grožinės kūrybos aspektu (Simonas Daukantas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1955 m.)

Jau šių dienų tyrinėjimuose mokslininkai dr. Giedrius Subačius, dr. Roma Bončkutė diktuoja naujas S. Daukanto kūrybos vertinimo tendencijas, tikslinamos Daukanto kūrinių sukūrimo datos, terminologijos specifika, daukantiškos kalbos raida ir tikroji tekstų prasmė. Naujai žvelgiama į XIX a. švietėjo politinės minties ir kūrybinės veiklos sferą. Štai dr. Saulius Pivoras teigia, kad:

Knygos prakalboje M. Biržiška plačiai apžvelgia žydų kilmės autoriaus tiriamąjį darbą apie Simoną Daukantą: „[…] G. Rutenbergas yra Lietuvos žydas. Pirmas žydas, kuris ne tik susidomėjo mūsų tautiniu judėjimu (turime jų ir daugiau), bet ir pasiryžo tuo savo tyrinėjimu įnešti savo indėlį mūsų tautos kultūron. Šiuo pastaruoju žvilgsniu man itin įdomu buvo pažinti jo raštas ir pasverti, kiek kitos tautos šviesuolis įėjęs mūsų kultūron […] įstengs suprasti bei pajusti mūsų tautinę kultūrą, mūsų kovą dėl savo tautinio veido. Mažmožius teišskyrus, man rodos, kad jam tatai pilnai pavykę. Skaitydami jo raštą pasimirštame ne lietuvį jį parašius. Tatai rodo, jog Lietuvos žydų visuomenei valstybiniu žvilgsniu vis labiau lietuvėjant, ne per sunku bus jos šviesuomenei arčiau susipažinti, susiartinti ir paremti ne tik mūsų valstybinės, bet ir tautinės pastangos“.

G. Rutenbergas – teisės mokslų daktaras, spaudos darbuotojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos juriskonsultas, gimė Papilėje 1901 m. XX a. žydų holokaustas neaplenkė ir šio lietuvių kultūroje pasižymėjusio autoriaus. G. Rutenbergas mirė Dachau konclageryje 1941 m.

Leidinyje paskelbti Simono Daukanto kūriniai:

„Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, „Dainės žemaičių“, „Pasakos masių“, „Pasakos Fedro“, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, kalbos“, „K. Nepotas. Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, „J. H. Kampė. Rubinaičio Pelūzės gyvenimas“, „Parodymas kaip apynius auginti“, „Pamokymas apie auginimą taboko“, „Bičių knygelė”, „Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių“, „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“, „Ugnies knygelė“, „Sėjamosios pašaro žolės“, „Pamokslas, kaip girias kirsti“.

ATMINTIS

Simono Daukanto vardu pavadintos Lietuvos miestų ir miestelių gatvės, aikštės, svarbiausia jų – prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Vilniuje. Atminimo įamžinimui sukurta medalių, pašto ženklas, skulptūrinių kompozicijų. Pagerbiant žymų Vilniaus universiteto auklėtinį vienas iš kiemelių universiteto Filologijos fakulteto teritorijoje pavadintas S. Daukanto vardu, o XX a. 8 dešimtmetyje Romano Kazlausko sukurtas S. Daukanto horeljefas pasveikina praeinančius. 1928 metais skulptorius Vincas Grybas sukūrė paminklą S. Daukantui, kuris 1930-aisiais atidengtas Papilėje – Lietuvos tautinio atgimimo ideologo paskutinėje kūrybos ir gyvenimo vietoje.

1993 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nacionalinę valiutą – litą, 100 litų kupiūros nominalo averse, pagal dailininko Ryčio Valantino projektą (naudojant XIX a. viduryje dailininko Jono Zenkevičiaus nutapyto S. Daukanto portreto pavyzdį), buvo pavaizduotas žymusis švietėjas.

2019 m. keli S. Daukanto rankraščiai įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Virtualią parodą parengė Lietuvos švietimo muziejaus muziejininkė Gabija Mackevičiūtė